Kas be ko saugom kaip savo akį! Vieniems uždrausta eiti į tą pusę, tačiau to neužtenka, būtina kalbėtis. Prieš kokius tris metus lankėsi viena inteligentiška šeima ir jiems taip pat buvo aktualus kūdros klausimas, tačiau ne šiaip iš noro pamokinti jauną šeimą, tačiau iš skaudžios netekties..Jų istorija mane labai palietė ir sukrėtė. Jų vaikai jau buvo užaugę, o mūsų maži, todėl nuo tos dienos ėmiau juos saugoti dar akyliau. Tos šeimos tėtis po pirmagimės praradimo išgalvojo sekantiems savo vaikams tokį personažą vardu varlė išpampėlė, kuris mūsų suaugusiųjų suvokimu tai mirtis. Tačiau vaikams reikia perkeltinės prasmės. Ir man taip įstrigo, tas pavadinimas, jog vietoj istorijos sukūriau dainelę, kurią kai tik priartėdavom prie kūdros dramatiškai vaikams dainuodavau. Dabar jie žino, kas kūdroj gyvena ir pasakoja kitiems vaikams. Tačiau maudytis su tėvais nebijo. Jie taip pat žino, kad ji pradeda lysti iš vandens tik tada, kai šalia nėra tėvelių arba kai jie būna nusisukę. Nežinau ar visi pritartų tokiai prevencijai, tačiau aš pasirinkau tokį išsaugojimo būdą. Ką manote Jūs?
Varlė iš-pam-pė-lė
Kūdroj gyvena
didžiulė
varlė
Ir koks gi jos vardas?
Iš-pam-pė-lė!
Liežuvis ilgiausias
praryja
iškart,
nė vieno žodelio
neleidžia
ištart.
Akys išsprogę,
ruda
jos spalva..
Eiti prie kūdros
vieniems
nevalia!
Vaikų ji nebijo,
greita it strėlė..
Tai koks ten jos vardas?
Iš-pam-pė-lė!
----------------
Ir nors ši dainelė
labai jau baisi,
mes ją dainuosim
kol būsim maži!
Neisim į kūdrą
neisim vieni,
klausysim tėvelių
ir būsim geri:)
2014©EveLi